Esame labai keista tauta...
Sveiki,
Mūsų peržiūros įvyko, norisi pasidalinti įspūdžiais.
Po seanso mamoms su vaikais, pokalbiuose pasidalinome mintimis, kad įdomu pamatyti save iš šalies. Nes kasdieniame gyvenime dažniausiai viską vertiname tik iš savo požiūrio taško, ir net nesusimąstome, su kokiomis pasunkintomis aplinkybėmis susiduria tie, kurie yra atvykę į mūsų šalį. Netikėtai nuskambėjo Kyšos pastebėjimas, kad esame „jaunystę garbinanti“ visuomenė, nes atrodė, kad ši problema yra visose „vakarų kultūros“ šalyse? Visgi turbūt yra kitaip…
Po vakarinio seanso pokalbiuose iškilo mintis, kad tarp mūsų išties labai gajus neigiamas požiūris į romus – dar vaikystėje močiučių esame prigąsdinti, kad romės moterys gatvėje nori ką nors pavogti, tad vengiam bet kokio kontakto, nors tikrai visiems juk negalima taikyti nuosprendžio dėl to, kad keli jų tautybės atstovai pasielgė nesąžiningai.
Reikia pripažinti, kad pasižiūrėjus reklaminį filmuką atrodė, kad filmas bus labiau teigiamas, parodantis ką gero ir patrauklaus kitataučiai atrado mūsų šalyje. Nes juk patiems lietuviams dažnai trūksta to gyvenimo džiaugsmo, teigiamo požiūrio į savo šalį ir tautą.
Žiūrovė Skaistė pasidalino tokiais įspūdžiais:
„Penkios moterys, penkios istorijos, penki likimai – atrodo, labai skirtingi, tačiau ir labai panašūs… Šias moteris vienija drąsa ir siekis kovoti už savo svajones. Vienaip ar kitaip į Lietuvą jas ir atvedė troškimai išpildyti savo svajones. Nors vis dažniau daugelis lietuvių tokius nemielus „namus“ iškeičia į skalsesnį duonos kąsnį Airijoje, Norvegijoje ar Ispanijoje, šioms moterims Lietuva tapo užuovėja. Tokios drąsos, energijos, entuziazmo galėtum joms pavydėti, iš jų pasimokyti filantropijos, tolerancijos, pasisemti optimizmo ir užsidegimo!
Kadangi dirbu visai netoli Vilniaus oro uosto, namo po darbo dienos važiuoju 2-u autobusu, į kurį nuolat įlipa ką tik atskridę žmonės iš kitų valstybių. Kaskart stebėdama juos vis sau užduodu tą patį klausimą: “Kaip jie čia susigaudo ir išdrįsta važiuoti viešuoju transportu, jei beveik visi užrašai, kaip nusipirkti bilietą, kiek jis kainuoja, pateikiami lietuvių kalba?” (Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad raginimas tučtuojau pasižymėti bilietą ir gąsdinimai apie baudą pateikiami net keturiomis kalbomis, bent jau tokius pastebėdavau iki euro įvedimo.) O retas kuris vairuotojas supranta bent žodį angliškai…
Esame labai keista tauta, norinti, kad būtume labai svarbūs tarptautiniu lygiu, bet tuo pat metu šiaušiamės, jei į mus pradeda skverbtis „pasaulio virtuvė“.
Filme buvo suteikta galimybė šių moterų akimis pažvelgti į mūsų visuomenę, į save iš šono, buvo įvardytos mūsų visuomenės „opos“ (susvetimėjimas, saviraiškos baimė, nepagarba vyresnėms kartoms, abejingumas menui, ribotas požiūris į daugelį dalykų). Bet, matyt, yra ir šviesioji pusė, jeigu Lietuva šiame herojų gyvenimo etape tapo namais. Moterų mintys ir pamąstymai, pastebėjimai skatina keisti požiūrį…
Iš tiesų labai gera žinoti, kad čia šalia mūsų kitame mieste, kitoje gatvėje, kitame kieme ar bute yra kitokių-tokių pačių žmonių, kurie siekdami savo svajonių keičia pasaulį gerųjų minčių link. “
Labai ačiū už suteiktą galimybę pažvelgti į savo visuomenę netikėtais kampais!
Nuoširdžiai,
Aistė Indriulienė
