LT EN

Rėmėjai

Informacinis partneris

Partneriai

Aistė Ptakauskė: "Namai man - ne geografinis taškas"

2015-07-18

 FILMO “PASAULIO VIRTUVĖ” REŽISIERĘ AISTĘ PTAKAUSKĘ KALBINA ŽURNALISTĖ NEDA ŽVYBIENĖ.

2014 M. GRUODŽIO MĖN. 1 D.

NEDA: Pirmiausia pakalbėkime apie filmo kūrybines ištakas šiek tiek. Kaip tokia mintis šovė jums į galvą: pažintys su užsieniečiais, pastebėjimai, kad lietuviai kartais ne itin draugiški užsieniečiams, o gal labai patinka įvairių šalių virtuvės?

AISTĖ: Mintis kurti šį filmą man atėjo visai netikėtai. Tiesą pasakius, iš pradžių minties apie filmą išvis nebuvo. Tiesiog įvyko pažintis su viena filmo herojų, Lietuvos rome Božena Karveliene, kuri drauge su keliomis kitomis moterimis iš Kirtimų mokinosi siuvinėti, kad vėliau galėtų atidaryti tradicinių romų rankdarbių parduotuvę internete. Trumpam prisėdau prie stalo, pradėjau klausytis siuvinėjančių moterų gyvenimo istorijų ir nebepakilau nuo kėdės iki pat užsiėmimo pabaigos. Iš pradžių dar kelias dienas vaikščiojau užburta pasakojimų apie romų tradicijas ir kultūrą. O paskui pamaniau, kad gi niekas man nekliudo tomis tradicijomis daugiau pasidomėti. Taip ir padariau – ėmiau gilintis ne tik į romų kultūrą, bet ir į kitas kultūras, kurias man pavyko aptikti Lietuvoje. Užsieniečiai ir kitataučiai (o ypač moterys) Lietuvoje buriasi vieni šalia kitų, tad pamažu mano “tyrimų laukas” išsiplėtė nuo Lietuvos romų iki Lietuvos uzbekų, moldavų, etiopų, urugvajiečių, amerikiečių ir t.t. Kuo daugiau domėjausi kitomis kultūromis, tuo mano pačios gyvenimas darėsi įdomesnis. Labai norėjau pasidalyti šituo atradimu su kitais žmonėmis. Juk taip dažnai tenka išgirsti, kad Lietuvoje nuobodu, kad įdomiai galima gyventi tik kažkokiuose tolimuose egzotiškuose kraštuose. Bet aš supratau, kad tereikia padaryti pirmą žingsnį ir paklausti greta esančio žmogaus, kuo jis gyvena, kaip švenčia šventes, ką dirba, apie ką svajoja, ir visai šalia mūsų atsivers daugybė pačių įdomiausių pasaulių, į kuriuos nereikės keliauti nei traukiniu, nei laivu, nei lėktuvu. Bet pačios moterys, su kuriomis bendravau, iš pradžių į mano entuziazmą žiūrėjo gana atsargiai, sakė man: “Aiste, niekam tie mūsų gyvenimai ir papročiai neįdomūs…” Aš pasiryžau joms ir visiems parodyti, kad taip tiesiog negali būti. Taip gimė spektaklis “Pasaulio virtuvė”, kurio metu moterys iš įvairių šalių pasakojo žiūrovams apie savo gyvenimus Lietuvoje. Susidomėjimas, kurį sukėlė spektaklis, buvo netikėtas net man pačiai: pradėjome gauti vis daugiau pasiūlymų jį rodyti įvairiuose Lietuvos miestuose. Tuomet pradėjau galvoti apie dokumentinį filmą, kurį galėtų pamatyti visi Lietuvos žmonės.

NEDA: Jūsų nuomone, ar lietuviai tikrai tokie nedraugiški kitataučiams, nepadeda, o gal, kaip viena jūsų herojė filmo anonse sako: “Pakankamai uždari”? Tiems, kas dar nematė filmo, manau, bus įdomu sužinoti, ar jūsų filmo herojės susidraugavo su lietuviais, turi gerų vietinių draugų, ar jaučiasi Lietuvoje saugiai.

AISTĖ: Lietuviai uždari ne tik užsieniečiams, bet ir sau patiems. Mūsų uždarumas dažniausiai kyla iš nepasitikėjimo savimi ir baimės būti nesuprastiems, atstumtiems ar pajuoktiems. Gyvenimas Lietuvoje per pastaruosius dvidešimt metų stipriai pasikeitė: kasdien turime įsisavinti krūvas naujovių, ne visada žinome, kurios naujovės mums naudingos, o kurios – ne. Tad dažnai renkamės lengviausią kelią – tiesiog užsidaryti ir viskam, kas mums nepažįstama, sakyti “ne”. Bet nuo to mes nepasidarome nei geresni, nei stipresni. Atvirkščiai – mūsų nepasitikėjimas savo jėgomis tik didėja… Užtai man ir padarė įspūdį filmo “Pasaulio virtuvė” herojės: jos pačios drąsiai žengia pirmą žingsnį į kiekvieną sutiktą žmogų, net jei tas žmogus iš pradžių į jas žiūri ir nelabai patikliai. Nuo šitų moterų širdžių šilumos sutirpsta net ir storiausi sielos ledai. Todėl jos Lietuvoje turi ir mylinčias šeimas, ir artimų draugų, ir ištikimų bendraminčių. Tokios moterys galėtų praturtinti bet kurią pasaulio šalį, bet jos pasirinko Lietuvą, ir aš asmeniškai dėl to labai džiaugiuosi.

NEDA: Turbūt jūsų herojų svajonės labai netipiškos, jei, tarkime, vietoje JAV renkasi Lietuvą?

AISTĖ: Visos filmo herojės mane labiausiai žavi dviem savo savybėmis: visų pirma, jos niekada nesiskundžia, antra, jos svajonių neskirto į “tipiškas” ir “netipiškas” arba “tinkamas” ir “netinkamas”. Kaip dažnai mes patys sau kliudome būti laimingais, nes “nurašome” savo svajones nė nepabandę jų įgyvendinti! O filmo “Pasaulio virtuvė” herojės dėl savo svajonių yra pasiryžusios keliauti nors ir į pasaulio kraštą. Kad ir kur būtų, jos iš paskutiniųjų kovoja už savo laimę. Kuo daugiau aplink mus tokių žmonių, tuo labiau ir mes patys jaučiamės pakylėti, įkvėpti ir laimingi. Juk iš esmės visi norime to paties – mylėti, būti mylimais ir nugyventi prasmingus gyvenimus.

NEDA: O ką jūs pati, Aiste, vadinate savo namais?

AISTĖ: Aš labai gerai suprantu savo filmo herojes, nes man, kaip ir joms, namai niekada nebuvo geografinis taškas. Namais man gali tapti bet kuri pasaulio vieta, kur galiu laisvai kurti, mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Šiuo metu tai – Lietuva. Bet niekada negali žinoti, kur svajonės nuves…