Viskam yra saikas, net ir mandagumui! Pasiūlyti pagalbą merginai, jei matote, kad jai tikrai sunku, be jokios abejonės, labai gražu. Bet arogantiškai atmesti nuoširdžiai siūlomą pagalbą – mažų mažiausiai grubu. O daugeliui merginų tai gali nuskambėti net žeminančiai. Jei mergina jums nuoširdžiai pasiūlė pagalbą, vadinasi, ji įvertino savo jėgas, ir žino, kad nuo kelių kėdžių panešiojimo tikrai nenualps. O jei jūs manote, kad žinote už ją geriau vien dėl to, kad ji – mergina, jūs – seksistas.

Jūs gerbiate kiekvieno žmogaus individualų pasirikimą, nepriklausomai nuo jo lyties. Jei mergina jums nuoširdžiai pasiūlė pagalbą, vadinasi, ji įvertino savo jėgas. Tad belieka jai padėkoti už supratingumą ir, svečiams atvykus, drauge pasidžiaugti puikiais bendro darbo rezultatais.

Pasirodyti progresyvių pažiūrų žmogumi visada smagu. Bet nereikėtų persistengti! Kolegės jums pasiūlė darbus pasidalyti lygiavertiškai, o ne nudirbti juos už jus. Tad būtų labai gražu padėkoti joms už pagalbą ir pagarbiai paaiškinti, kuo tiksliai jos gali jums padėti, o ne užimti visažinio pozą ir vaizduoti, kad be jūsų nurodymų vargšės moteriškės nežinos, net kur kėdę padėti. Prisipažinkite: juk jūs tiesiog ieškojote bet kokio preteksto, kad galėtumėte mesti sunkų darbą.

Slėptis po “silpnosios lyties” etikete jums atrodo labai patogu: galite nedirbti sunkių darbų, nesiruošti susitikimams ir tiesiog permesti dalį savo atsakomybių kitiems. Pripažinkite: su jūsų tikrosiomis stiprybėmis tai neturi nieko bendro. Tiesiog jūsų asmeninis patogumas jums svarbesnis už kolektyvą ir bendro darbo rezultatus. Mūsų silpnybės ir stiprybės priklauso nuo daugelio aplinkybių. Manyti, kad žmogus privalo turėti tam tikras stiprybes vien dėl to, kad jis – vyras, yra seksistiška. Kartais pervargęs vyras gali būti silpnesnis už gerai pailsėjusią moterį. Negi sunku jam pasiūlyti pagalbą? Pernešusi kelias kėdes, tikrai nenualpsite. Už tai visam kolektyvui bus malonu, kad galėsite gražiai priimti svečius.

Jūs save ir kitus vertinate ne pagal išankstines nuostatas, o pagal konkrečias aplinkybes. Jei matote, kad kolegai sunku, ir dėl to kenčia bendro darbo rezultatas, jūs nekvaršinate sau galvos dėl jokių stereotipų, o tiesiog darote, ką galite, kad problema būtų išspręsta. Visiems nuo to tik geriau: svečiai džiaugsis, kad turės, kur atsisėsti, o jūs su nepervargusiu kolega per šventę galėsite sušokti šokį kitą.

Kitų nuomonė apie jus jums svarbiau už viską pasaulyje. Jūs puikiai suprantate, kad visas kolektyvas atrodys prastai, jei į šventę atėję svečiai neturės, kur atsisėsti, bet bijote būti išjuokta, jei pati imsite nešioti kėdes. Tad geriau atitrauksite kitus kolegas nuo jų darbų ir rizikuosite dar labiau užvilkinti pasiruošimą šventei, negu išdrįsite veiksmingai panaudoti savo pačios laiką ir galimybes.

Jūs gerbiate kiekvieno žmogaus privatumą, kad ir kokios rasės ar tautybės jis būtų. Jūs puikiai suprantate, kad vieša erdvė priklauso visiems jūsų miesto gyventojams ir svečiams, ir jūs neturite į ją išskirtinių teisių vien dėl savo išvaizdos ar odos spalvos. Jūs norite, kad aplinkiniai gerbtų jūsų teisę kavinėje ramiai pasišnekučiuoti su draugais, todėl gerbiate ir kitų žmonių teisę daryti tą patį.

Jūs iš paskutiniųjų norite atrodyti mandagiu žmogumi, bet darote tai daugiau dėl aplinkinių nuomonės, o ne iš pagarbos kitam žmogui. Viešoji erdvė todėl taip ir vadinasi, kad priklauso lygiateisiškai visiems. Tad jei norite iš tikrųjų būti mandagus, gerbkite visus žmones, su kuriais ta erdve dalijatės: tiek draugus, kurie atėjo su jumis pabendrauti, tiek merginą, kuri į kavinę atėjo pasimatyti tikrai ne su jumis.

Jūsų manymu, vien tai, kad jūs ir jūsų draugai atrodote kaip dauguma miesto gyventojų, teikia jums viršenybę prieš tuos, kurie atrodo kitaip. Atviras spoksojimas į nepažįstamą žmogų yra akivaizdi nepagarba to žmogaus privatumui ir, paprasčiau pasakius, žmogiškumui. Pagalvokite, kaip jūs pats jaustumėtės, jei viešoje erdvėje kiekvieną jūsų judesį aptarinėtų krūva nepažįstamų žmonių. Jei jus toks aplinkinių elgesys verstų jaustis nepatogiai, kodėl manote, kad turite teisę versti taip jaustis kitą žmogų? Nejau vien dėl to, kad to žmogaus odos spalva kitokia nei jūsų? Tai jau – rasizmas. Jei jums iš tikrųjų labai rūpi, kokie vėjai atpūtė juodaodę merginą į jūsų miestą, geriau mandagiai jos to pasiteiraukite negu verskite ją jaustis bejausmiu ir nebyliu eksponatu.

Jūs ieškote lengviausios išeities iš padėties, todėl dažniau pasikliaujate visuomenėje nusistovėjusiais stereotipais, o ne savo galva. Bet stereotipai – pavojingas dalykas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie gyvenimą daro žymiai paprastesnį: į nieką nereikia per daug gilintis, viskas ir taip aišku – jei moteris, tai silpna; jei juodaodis, tai kvailas; jei romas, tai vagis. Bet kodėl tuomet mūsų gyvenimai tokie sudėtingi? Kodėl taip dažnai sunku rasti bendrą kalbą, užmegzti santykius, išsaugoti draugystes? Galbūt kaip tik todėl, kad dažnai elgiatės ne pagal turimą situaciją, o pagal išankstines nuostatas, kurios su ta situacija neturi nieko bendro. Pavyzdžiui, jei būtumėte pasitikėjęs prekybos centro vadovybės atrankos kriterijais samdant kasininkus, užuot tikėjęs prietarais, į namus su pirkiniais būtumėte parėjęs dvigubai greičiau.

Jūs bijote visko, ko nesuprantate arba gerai nepažįstate, todėl jums lengviau tikėti prietarais negu gyvais žmonėmis. Negi manote, kad prekybos centro vadovybė priėmė į darbą kasininkę, nepatikrinusi jos sugebėjimų ir asmeninių savybių? Jeigu prekybos centro vadai patiki šiai merginai tūkstantines sumas, kodėl jums taip sunku jai patikėti keliasdešimt eurų? Baimė – normali reakcija į tai, ko nepažįstame. Bet jei leisite jai jus valdyti, taip ir nugyvensite gyvenimą, nieko nepažinę.

Jūs nesusidarote nuomonės apie žmogų vien pažiūrėjęs į jo išvaizdą. Jei prekybos centro vadovybė pasamdė tam tikrus žmones kasininkais, vadinasi, tie žmonės turi tam reikalingus sugebėjimus ir savybes. Tad jūs neieškote problemų ten, kur jų kol kas nėra, o nepasitenkinimą reiškiate tik tada, kai tam atsiranda pagrindas.

Jūs – atviras ir supratingas žmogus, kuris vertina kitų žmonių pastangas. Jei praeivis iš užsienio skyrė laiko ir pastangų išmokti jūsų gimtąją kalbą, jūs iš pagarbos jam skirsite minutę, kad su juo ta kalba pašnekėtumėte. Abudu jausitės nuveikę kažką naudingo: užsienietis – geriau išmokęs lietuviškai, o jūs – sustiprinęs kito žmogaus pasitikėjimą savimi.

Jums patinka būti mandagiu, bet tik tada, kai tai nekliudo jūsų pačių interesams. Jeigu neturite laiko ar nuotaikos, kitų žmonių jausmai ir pastangos jums nelabai rūpi. Kitaip tariant, mandagus jūs daugiau dėl savęs paties, o ne dėl kitų. Juk jūs net nepaklausėte, ar užsienietis, kuris į jus kreipėsi lietuviškai, supranta anglų kalbą...

Jūs – vienas iš tų žmonių, kurie nepatenkinti dėl to, kad užsieniečiai nemoka lietuvių kalbos. Bet kaip jie tą kalbą išmoks, jei su jais niekas nesikalbės? Jei tikrai norite, kad visi, kas žengia Lietuvos žeme, kalbėtų lietuviškai, turite patys aktyviai dalyvauti šiame kalbos mokymosi procese. O jeigu visgi nenorite, kad užsieniečiai išmoktų lietuviškai ir pritaptų Lietuvoje, tikriausiai jūs – ksenofobas, kuris kiekviename užsienietyje mato kenkėję, į Lietuvą atvažiavusį užgrobti jūsų gero. Jeigu bent trumpai pašnekėtumėte su bent pora užsieniečių, pats įsitikintumėte, kad ši baimė visiškai nepagrįsta, ir gyventi taptų žymiai ramiau.

Jūs asmeniškai nepažįstate nė vieno musulmono, todėl tikite stereotipais, kuriuos apie islamo išpažinėjus kuria kiti. Šie stereotipai išskiria tik kelias labai specifinės ir mažos musulmonų grupės savybes ir priskiria jas visai islamo religijai, taip ją supaprastindami ir suprimityvindami. Tikėjimas stereotipais sutaupo daug jūsų laiko, nes nereikia pačiam domėtis vienu ar kitu reiškiniu, bet tuo pačiu ir sukelia daug streso, nes kiekvienas nepažįstamas reiškinys jums kelia baimę. Bendraukite su kuo įvairesniais žmonėmis, ir gyvenimas neatrodys toks baisus.

Jūs bendraujate su įvairiais žmonėmis ir žinote, kad grėsmę jūsų saugumui gali sukelti absoliučiai bet kokio tikėjimo žmogus. Tad greta jūsų sėdinčios musulmonės jums atrodo tokios pat grėsmingos kaip ir stoties pyragėlių pardavėja. Kas belieka? Tik užsiimti savo reikalais ir pasitikėti tiek savo, tiek žmonių sveiku protu bei gera valia.

Viskas, kas nepažįstama, jums kelia baimę ir nesaugumo jausmą. Užuot stengęsis įsigilinti į tai, ko nežinote, jūs tik dar labiau užsidarote savyje ir puolate bet ką, kas jums sukelia bent mažiausią nepatogumą. Jūsų įtarumas jūsų baimei leidžia kerotis ir jus valdyti. Paniškai bijodamas galimų problemų jūs pirmas jas ir sukuriate.