Daugiakultūriškumas: nuo Detroito iki Niujorko

Apie sugyvenimą ir bendradarbiavimą su skirtingų kultūrų žmonėmis pasakoja lietuvių kilmės kulinaras iš Niujorko Michael Laiskonis, svečiavęsis „Pasaulio virtuvėje“ vasario 19-ąją.

Dešimt metų gyvenu Niujorke, kuris laikomas vienu įvairiausių kultūrine prasme miestų pasaulyje. Į jį persikrausčiau iš Detroito, kuris dešimtmečius buvo vienas labiausiai rasine prasme prasme pasidalijusių JAV miestų (tiek geografine, tiek psichologine prasme). Būdamas maždaug 18 metų, persikėliau iš viduriniosios baltųjų klasės daugiausia gyvenamų rajonų, kurie žiedu supa Detroitą, į centrinę dalį. Mano sąmoninga motyvacija neabejotinai buvo susijusi su tam tikru kultūriniu patikimumu ir maištingumu. Tiesa, žvelgdamas atgal jaučiu galimą pasąmoninį troškimą mesti iššūkį savo įsitikinimams ir prietarams. Man vis dar sunku įvertinti tam tikrus anuomet mane užplūdusius jausmus: „nepatogumo“ pojūtį, su kuriuo priverčiau save susidurti, bet kartu giliai slypinčią kaltę, nes tai buvo mano pasirinkimas gyventi ten. Galėjau kur kas lengviau išsikraustyti nei tie, kurie buvo ten įstrigę ir turėjo kur kas mažiau galimybių. Patyriau daugelį pavojingų situacijų, bet, nors maga tuo prisidengti kaip savotiška patirties etikete, verčiau pamąstyti, kaip šios patirtys leido man galvoti apie tų situacijų kontekstą, bandant geriau suprasti socialinius mechanizmus, kuriuos pagimdo netolerancija, neapykanta ir smurtas.

Nors esu tikras, kad mano įsitikinimai ir vertybės toliau keičiasi, tas mano gyvenimo tarpsnis prieš 20 metų pagimdė filosofiją, kad „asmeninis“ yra „politinis“, tik kitaip pasakytas. Kitaip tariant, manau, kad sudėtingi socialiniai dalykai, su kuriais susiduriame, iš tiesų atspindimi mūsų asmeniniuose susitikimuose ir santykiuose su kitais. Norėčiau galvoti, kad sudėtingose situacijose neskubu teisti, o pirmiausia mėginu empatiškai suprasti situaciją iš skirtingos perspektyvos. Žinoma, supratimas ir priėmimas yra nesibaigiantis procesas. Kelti klausimus ir stoti prieš išankstinį nusistatymą savyje yra vienas dalykas, o susidurti su kitų netolerancija – visai kas kita.

Taigi gyvenu Niujorke, ieškodamas ir priimdamas jo įvairovę. Man patinka tai, kad vaikščiodamas aplink girdžiu skirtingas kalbas. Man patinka, kad ši visuomenė aktyviai „dalyvauja gatvėse“, vertinu tai, kad, nors daugybė mūsų susigrūdę tokioje nedidelėje teritorijoje, egzistuoja savita „bendra patirtis“, kurios nėra ten, kur žmonės gyvena izoliuoti ar atskirti erdvės. Nors Niujorkas turi „sunkaus miesto“ reputaciją, čia egzistuoja stiprus bendrumo jausmas bei abipusė pagalba, nepaisant (o gal dėl) stiprios energijos ir greičio, kurie jį simbolizuoja. Kita vertus, jausmų perteklius gali juos nuslopinti ir paskatinti netoleranciją, nelygybę bei konfliktą – kuo daugiau matome, tuo labiau galime ignoruoti.

Socialinė integracija per maistą ir keliones

Kai prieš 20 metų ėmiau gaminti maistą profesionaliai, neįsivaizdavau, kad maistas man taps priežastimi keliauti po pasaulį, pažinti naujas kultūras ir dirbti su kitais įvairios kilmės virėjais. Per trumpą laiką neįmanoma perprasti kultūros ir jos virtuvės, bet iš to, kaip žmonės valgo, galima daug apie juos sužinoti. Šiuolaikiniai virtuvės šefai nuolat ieško įkvėpimo, o nyris į kitos šalies produktų ir tradicijų pasaulį yra kukli žinių patirtis. Išvaizda, garsas ir kvapas yra nedidelės sėklytės, kurios lėtai dygdamos ilgainiui subtiliais būdais pakeičia maisto gaminimą. Žinoma, maistas taip pat yra būdas lengvai bendrauti su kitais – juk mes visi valgome. Nesuskaičiuojamus kartus valgiau su žmonėmis, kurių nepažįstu, vietose, kuriose prieš tai niekada nesu buvęs; net ribojant kalbos barjerui ir laikui, tie patiekalai suteikė intymumo ir pravėrė duris į kultūrą, kurios kitu atveju greičiausia nebūčiau patyręs. Turėjau garbės nemažai gaminti Azijoje, Pietų Amerikoje, Europoje ir daugelyje vietų Šiaurės Amerikoje. Viliuosi, kad šios patirtys taip pat leido man kažką iš savo perspektyvos perteikti tiems, kuriems ar su kuriais aš gaminau.

Profesionalaus gaminimo viršūnėje – „haute cuisine“ virtuvėse visame pasaulyje – galima rasti įvairių asmenybių: savotiškas virėjų „Jungtines Tautas“. Esu dirbęs su virėjais iš visų pasaulio kampelių. Bėgant laikui, tose virtuvėse pramokau žodžių ir frazių įvairiomis kalbomis, nors iš tiesų virėjai kalba ne žodžiais, o gestais ir žvilgsniais – tarytum šoktų virtuvėje. Vertinu tas patirtis, nes jos dovanoja kone neribotas galimybes mokytis.

Lietuviškos šaknys

Mano prosenelis Josephas Laiskonis gimė maždaug 1882 metais, greičiausia teritorijoje tarp Šiaulių ir Panevėžio (galbūt Radviliškyje) ir, atrodo, į Ameriką vyko dukart, 1900-aisiais ir 1902-aisiais. Taip nutiko, nes pirmą kartą jis stengėsi išvengti šaukimo į caro armiją, tačiau dėl to nukentėjo namie likusi šeima. Jis netrukus sugrįžo, tikėtina, kad papirko daktarą, kad šis pripažintų jį netinkamu karo tarnybai, o tuomet grįžo į JAV ir pirmiausia įsikūrė Čikagos pietuose (Vakarų 22-ojoje gatvėje, dar vadinamoje Cermako keliu, netoli Halstedo, kiek žinau). 1908 metais jis vedė Anną Vespolis (esama keletas jos pavardės variantų, bet šis dokumentuose pasitaiko dažniausiai). Maždaug 1910-aisiais jis persikėlė į Cicero (1520 Pietų 50-ąją gatvę) ir dirbo garo montuotoju mašinų gamybos kompanijoje „McCormick/International Harvester“. Nežinau, kur buvo pakrikštytas vyriausias mano senelio brolis (gimęs 1909 m.), bet iš įrašų bažnyčios knygoje sugebėjau atsekti, kad kiti vaikai buvo krikštijami Čikagos Šv. Antano bažnyčioje – visada maniau, kad Josephas buvo vienas iš šios bažnyčios įkūrėjų.

1920 m. prosenelis įsigijo ūkį Mičigano šiaurėje, kaip ir daugelis kitų mieste gyvenusių lietuvių. Masono ir Lake apygardos galiausiai imtos vadinti Naująja Lietuva. Prieš pat persikeliant gimė mano senelis Stanley’is. Josephas prižiūrėjo ūkį iki 5-ojo dešimtmečio vidurio, kai perdavė jį mano seneliui ir jo vyresniajam broliui. Mano prosenelė Anna mirė 1927 m. Josephas po poros metų vedė Julią Povilitis. Jis mirė 1947-aisiais, o Julia, persikrausčiusi į Arizoną arčiau sesers, – 1956-aisiais

Mano senelis Stanley galiausiai visiškai perėmė ūkio valdymą. Tuo metu, 1949-aisiais, gimė mano tėtis Laurence’as. Visuomet galvojau, kad, nors Josephas priklausė glaudžiam lietuvių imigrantų ratui Čikagoje ir visoje Mičigano valstijoje, jis greičiausiai jautė stiprią paskatą asimiliuotis – iš to, ką skaičiau, atrodo, kad tai buvo bendras „pirmosios bangos‟ imigrantų požiūris. Ūkininkaudamas mano senelis lankydavo aplink likusius lietuvius ūkininkus, bet, jiems išmirštant, senelis sakė vis mažiau bekalbėjęs lietuviškai, o galiausiai pamiršo ir tai, ką dar mokėjo. Mano tėtis vaikystėje matė mažai lietuviškų tradicijų (kaip ir lenkiškų, mano senelės palikimo). Taigi augdamas aš neką težinojau apie šią kultūrą, išskyrus savo pavardę.

Padedant internetui, Lietuvoje radau Alvydą Laiškonį (gerbiamą gydytoją, gyvenantį Kaune) ir pradėjau keistis laiškais. Spėjame, kad jo tėtis buvo mano prosenelio jaunesnysis brolis. Alvydas ir mano senelis kurį laiką susirašinėjo iki 2010 m., kai senelis mirė, tuomet aš įsitraukiau į dialogą ir jį suintensyvinau. Nuo to laiko ne tik įsigilinau į savo genealogiją, bet ir dusyk lankiausi Lietuvoje. Pernai pradėjau bendrauti su JAV dirbančiais diplomatais (Lietuvos ambasada, generaliniu konsulu ir atstovybe Jungtinėse Tautose), o dabar JAV ambasadų Vilniuje ir Rygoje kvietimu grįžau į Lietuvą bei Latviją intensyviam gaminimo turui ir kultūriniams mainams.