Gyvenimas su Alicia, Marisa, Aminat, Keisha ir Božena
Viskas prasidėjo nuo nekalto Gintarės pasiūlymo: „Aistė tokį filmą suka, gal nori truputį padėti?“ Aistę pažinojau nuo universiteto laikų, vėliau sekiau jos kūrybą literatūroje, scenoje ir televizijoje, todėl nujaučiau, kad bus kažkas įdomaus. Buvau ką tik išėjusi iš darbo ir išsikrausčiau į Vokietiją, tad turėjau gražaus laiko užsiimti kuo nors įdomaus.
O kad kas būtų pasufleravęs, į kokią avantiūrą įsivelsiu… Iš pradžių pasisiūliau iššifruoti Aistės pokalbius su herojėmis. Šiaip interviu šifravimas – bjauriausias dalykas, kurį man tenka iškęsti žurnalistiniame darbe. Nieko nėra nuobodžiau kaip sėdėti prie kompiuterio su ausinėmis ausyse ir antrą kartą klausyti savo pokalbio su pašnekovu. Bet ką ten šifruoti, pagalvojau, penkios moteriškės – vienas du ir apsisuksiu. Ne tokių problemų gyvenime būta – penkių valandų interviu tekdavo išguldyti ant popieriaus (tiksliau, į kompiuterio ekraną), negi nesusitvarkysiu?
Su pirma pašnekove supratau, kad truputį apsiskaičiavau dėl to „vienas du“. Nes šifruoti filmui darytus interviu – ne kokį žurnalistinį tekstą rašyti. Mat reikia užrašyti ne vien gražiai skambančius sakinius, bet ir mmmm, aaa, ilgus atodūsius, klaidas, kalbos šiukšles ir visa kita, kas skamba įrašo metu. Be to, žurnalistų interviu dažniausia trunka pusvalandį, na, valandą. Aistė savo herojų nestabdė, tad jos ir kalbėjo…
Sausį gyvenau su Alicia, Marisa, Aminat, Keisha ir Božena. Draugas jų gyvenimo istorijas žinojo ne prasčiau už mane.
Laiko mąstyti, koks lažas manęs laukia, neturėjau – Aistei reikėjo tekstų, taigi sėdėjau namie ir barškinau klavišais. Bet su kiekvienu sakiniu darėsi lengviau – supratau, kokios nepaprastai įdomios yra herojės! Net jei ne kiekviena atsidūrė tokių istorinių pervartų sūkuryje, kaip buvusi Čečėnijos užsienio reikalų ministrė Aminat.
Viena dar Sąjūdžio laikais sugalvojo, Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje pramokusi lietuviškai, toliau tobulintis gyvendama Lietuvoje, kita studijuoti į mūsų šalį iš kitos pasaulio pusės atvyko šiais laikais. Savo noru. Ir taip patiko, kad dabar galvoja apie verslą čia. Amerikietę atviliojo meilė – kuo ne Holivudo filmo scenarijus? Dėmesį į būsimą vyrą atkreipė teatre prieš spektaklį betampydama kėdes, per pirmus pasimatymus nelabai susikalbėjo, nes ji nemokėjo lietuviškai, o jis – angliškai, bet greitai ėmė rašyti laiškus vienas kito kalba…
Turbūt labiausiai užkabino romės Boženos istorija. Esu bendravusi su ne vienu romu, girdėjusi ir graudžių, ir vasiukiškai ambicingų istorijų, ir kaltinimų valdžiai. Bet pirmą kartą radau žmogų, kuri, nepaisant atvirų patyčių ir diskriminacijos, kabinosi į gyvenimą, o dabar padeda kitiems tautiečiams.
Su kiekviena valanda darėsi įdomiau, kol į galvą atėjo dar viena mintis. „Gyvenu kitų žmonių gyvenimus!“ – sykį nustėrau, klausydama moterų išpažinčių. Šis atvirumas joms tikriausiai kainavo nemažai pastangų, bet dėl to filmas bus neabejotinai įdomesnis.
Tos nesibaigiančios pokalbių valandos jau praeityje. Laukiu, ką Aistė papasakos publikai. Ir tyliai džiaugiuosi dėl to, kad tikrai žinosiu daugiau nei kiti 🙂
Eglė