Lietuva italui Gian Lucai – lyg Amerika, kur pildosi svajonės

Gian Luca Demarco – italas virtuvės šefas, 6 metus gyvenantis mūsų šalyje, spėjęs padirbėti Lietuvos biatlono rinktinėje, Vilniaus miesto savivaldybėje ir sukurti čia šeimą. Po intensyvių studijų Italijos IFSE kulinarijos institute ir praktikos įvairiuose „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose Šiaurės Italijoje, Gian Luca grįžo į Vilnių.

Šiuo metu jis vadovauja „Kulinarijos studijai“, kuri įsikūrusi adresu Teatro 7-7. Tai – pirma tokio tipo kulinarijos mokykla Lietuvoje, kur susitinka maisto gaminimo entuziastai, pradinukai ir profesionalai.

Italas trykšta energija ir noru eksperimentuoti virtuvėje gali užkrėsti net prisiekusį pusgaminių mėgėją. Šefas teigia, kad pagrindinė taisyklė kuriant patiekalą – išlikti ramiam, net kai pagrindinis ingredientas dar plaukioja jūroje ar netikėtai atsiduria vaiko burnoje. Juk kiekvienas apsidžiaugs lėkštėje išvydęs improvizuotą skanėstą, pagardintą gera nuotaika.

Kaip išsirinkti geriausią žuvies ar mėsos gabalėlį, tinkamai jį paruošti ir atskleisti subtiliausias skonio savybes? Gian Luca mielai dalijasi šiomis paslaptimis su savo „Kulinarijos studijos“ svečiais ir kviečia kartu su juo atrasti itališkos virtuvės kasdienį nepaprastumą.

Kaip atsidūrei Lietuvoje?

Į Lietuvą buvau pakviestas kaip Lietuvos biatlono rinktinės fizinio pasirengimo treneris. Pats retkarčiais iš savęs pasijuokiu, kad gyvenime temoku tris dalykus: gaminti maistą, sportuoti ir erzinti žmones.

Restoranų versle dirbu nuo ankstyvos jaunystės, tad kurį laiką stengiausi nutolti nuo maisto gaminimo ir atrasti savo tikrąjį pašaukimą. Šiame kelyje man daug padėjo Lietuva, suteikdama galimybę prisidėti prie Dianos Rasimovičiūtės, Tomo Kaukėno ir kitų biatlono rinktinės narių sportinio tobulėjimo. Taigi man Lietuva – tarsi Amerika, šalis, kur pildosi svajonės!

Vienas geras ir vienas ne toks geras pastebėjimas apie Lietuvą.

Mane žavi, kad ši šalis per 25 metus sugebėjo padaryti tai, ko Italija iš dalies negali padaryti per 150 metų. Esu daug keliavęs ir manau, kad lietuviai turi noro bei daug galimybių sukurti puikią šalį. Žinoma, kaip yra darbščių, daug gerų dalykų darančių, kuriančių žmonių, taip yra ir tų, kurie viską griauna.

Dar vienas pastebėjimas – perdėta kantrybė ir kuklumas. Lietuviai daug moka ir išmano, bet to net sau nepripažįsta – dažnai sako, kad turi nepakankamai žinių, įgūdžių. Norėčiau padrąsinti lietuvius labiau save vertinti. Pavyzdžiui, Lietuvoje žmogus, gebantis susikalbėti angliškai, pasakys, kad šios kalbos gerai nemoka, o italas pasakytų, kad šią kalbą įvaldė.

Kuo labiausiai lietuviai skiriasi nuo Tavo tėvynainių?

Italai yra tiesmukiški žmonės – iškart pasako, ką galvoja. Jie yra emocionalūs – greitai supyksta ar net įsižeidžia, bet netrukus viską užmiršta. Aš pats darbe esu linkęs išsakyti savo nuomonę ir atvirai parodyti, kas man nepatinka. Lietuviai nepatenkinti tyli, ilgai laiko pyktį savyje. Manau, tai atitolina žmones, jie nustoja bendrauti.

Esu įpratęs turėti daug gerų draugų – Italijoje jaunystėje jų buvo per 30 ir tai buvo laikoma maža kompanija! Buvo įprasta dažnai matytis, o susitikus išsipasakoti ir aptarti net tokias temas, kurios Lietuvoje laikomos „tabu“. Italijoje draugas nėra vien žmogus, su kuriuo galima nueiti išgerti alaus, atsipalaiduoti. Jis – tarsi brolis, šeimos narys. Tad draugystės suvokimas mūsų šalyse kitoks.

Gyvenant Lietuvoje man trūksta geros, paprastos ir atviros draugystės! Lietuvoje kiekvienas nori turėti savo asmeninę erdvę, kuri, mano nuomone, atitolina žmones. Pavyzdžiui, Lietuvoje man sunkiau sekasi surasti draugų, galinčių spontaniškai išeiti į miestą ar tiesiog kartu pažiūrėti futbolo rungtynes.

Ko tu pasimokei iš lietuvių?

Ramybės. Lietuviai yra labai ramūs ir gražiai tarpusavyje bendraujantys žmonės. Daug ko išmokau gyvendamas su savo žmona, pavyzdžiui, susitvardyti. Anksčiau bet kokia smulkmena galėjo lengvai mane išvesti iš kantrybės, gal dėl to, kad esu kilęs iš Pjemonto regiono Italijos šiaurėje, o kalniečiai garsėja užsispyrimu ir ūmumu. Tik įsivaizduokite, kokie emocionalūs žmonės gyvena pietuose!

Tačiau apibūdinti visus italus kaip karštakošius tikrai negalima. Net ir mažoje Lietuvoje žmonės, gyvenantys skirtinguose regionuose, skiriasi – yra aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, dzūkų – ir jų temperamentas taip pat skirtingas!

Mėgstamiausia vieta Lietuvoje.

Dirbdamas Vilniaus miesto savivaldybėje mėgau laisvalaikį leisti prie Baltojo tilto. Dabar stengiuosi daugiau laiko skirti šeimai, mėgstu kartu atrasti naujas vietas. Keliaudamas po Lietuvą aplankiau Mingės kaimą, Kretingą, pamilau Žemaitiją. Jei būtų geresnės sąlygos verslo plėtrai, norėčiau gyventi būtent joje. Man atrodo, Žemaitijoje gyvena šiltesni žmonės, kurie nuoširdžiai bendrauja.

Linksmiausias (keisčiausias) nutikimas Lietuvoje.

Atsimenu, kelionės po Žemaitiją metu viename restorane neskubėdamas valgiau ir garsiai pajuokavau, kad esu estas. Mane nustebino, kai po kelių akimirkų išgirdau moters klausimą apie gyvenimą Estijoje. Buvo juokinga, kadangi nesu mėlynų akių blondinas!

Ką Tau reiškia virtuvė?

Virtuvė – tai tu! Virtuvėje atsiskleidžia tavo fantazija ir kultūra. Tai vieta, kur lengviausia parodyti savo charakterį. Po ilgų savęs ieškojimo metų, skirtingų veiklų ir darbų, baigęs kulinarijos studijas Italijoje, supratau, kad virtuvė – mano pašaukimas!