LT EN

Rėmėjai

Informacinis partneris

Partneriai

Prancūzė Joelle Lietuvoje rado užuovėją nuo vartotojiškumo

2014-02-03

Joelle Galiauskas atvyko į Lietuvą prieš dešimt metų ir su šeima gyvena Panevėžio rajone, vienkiemyje. Joelle su savo vyru Romu susipažino Lilyje (Prancūzija), kur jis atvyko dirbti savanoriu. Šeima dešimt metų gyveno Šiaurės Prancūzijoje, vėliau, norėdami pabėgti nuo vartotojiškos kultūros, nusprendė persikelti į Panevėžį. Joelle mokėsi Sorbonos universitete kino teorijos ir istorijos specialybės, ten jai buvo suteiktas daktaro laipsnis. Panevėžyje Joelle dirbo kultūros centre „Garsas“ kino programų vadove. Ji siekia panevėžiečius supažindinti su nekomerciniu kinu. Joelle skaito paskaitas ir veda seminarus apie kino meną Panevėžyje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Joelle puikiai šneka lietuviškai ir kalbą išmoko savarankiškai, nors jos namuose vyrauja prancūziškas gyvenimo stilius.

Kaip atsidūrei Lietuvoje?
Mano vyras yra lietuvis. Pradžioje mes atvykdavome į Lietuvą tik vasaros atostogoms. Man labai patiko Lietuvos gamta. Taip pat norėjome, kad vaikai išmoktų lietuviškai ir susipažintų su tėvo gimtine, tad nusprendėme atvykti gyventi į Lietuvą. Tada dar nežinojome, ką veiksime, bet po truputi įsikūrėme kaime, vienkiemyje, vyro gimtinėje, kur gyveno vyro mama.

Vienas geras ir vienas ne toks geras pastebėjimas apie Lietuvą.
Man labai patinka Lietuvos gamta ir tai, kad lietuviai turi stiprų ryšį su gamta. Jų visi papročiai susiję su gamta, jie pažįsta medžius ir paukščius, ir, nors gyvena miestuose, bet vasarą ar savaitgaliais važiuoja į sodybas .
Nelabai patinka tėvų ir vaikų santykiai. Nėra tikro pasikalbėjimo ir bendravimo. Pavyzdžiui, mes šeimoje visi valgome kartu ir kalbamės, dalinamės savo džiaugsmais ir problemomis. Lietuvoje visi valgo atskirai ir nesėdi prie bendro stalo.

Kuo labiausiai skiriasi lietuviai nuo Tavo tėvynainių?
Iš pirmo žvilgsnio lietuviai atrodo uždari, nors tai nėra visai teisinga, nes jie viską priima atvirai ir atvirai bendrauja. Prancūzai pyksta, prieštarauja, reikalauja kažko. Palyginus su prancūzais, lietuviai yra per daug nuolankūs ir nekovojantys, lyg atrodytų, kad nieko negalima pakeisti.

Ko Tu pasimokei iš lietuvių?
Man patinka, kad su lietuviais galima spontaniškai susitikti ir bendrauti perdaug neplanuojant iš anksto. Išmokau paprasčiau bendrauti.

Mėgstamiausia vieta Lietuvoje?
Baltriškės Zarasu rajone. Ten yra Belgijos bendruomenės Tiberiados vienuolynas prie ežero . Labai graži gamta – miškas, ežeras, ir šiluma, sklindanti iš vienuolyno, nes broliai vienuoliai visus labai šiltai priima.

Linksmiausias (arba keisčiausias) nutikimas Lietuvoje.
Mane labai stebino, kad žiemą būna taip šalta ir kad upės ir ežerai užšąla, ir galima eiti ledu. Vieną žiemą su šeima vaikščiojome užšalusiu upeliu, bet ledas skilo ir aš įlūžau. Pradžioje buvo tikrai nelinksma, bet paskui grįžę taip visi juokėmės, kad būtent aš įlūžau, kad būtent man taip atsitiko. Dar labai smagu šokti į eketę po pirties.

Ką Tau reiškia virtuvė?
Virtuvė mano gyvenime yra labai svarbi, nes kaip valgome, taip ir gyvename. Nors Lietuvoje nelabai įvairus maistas, nėra tiek daržovių kiek Prancūzijoje, reikia daug vaizduotės, kad pagamintum norimą patiekalą iš to ką galima rasti. Reikia pagalvoti ir sukurti ne tik virtuvės, bet ir savo gyvenimo receptus iš to, kas yra. Aš esu įpratusi gaminti pagal prancūziškus receptus, todėl kiekvieną dieną mes valgome prancūziškus patiekalus, pagamintus iš lietuviškų produktų. Noriu dalintis prancūziška valgymo kultūra.