LT EN

Rėmėjai

Informacinis partneris

Partneriai

Tikri gyvenimo perlai

2014-02-11

2013 lapkričio 10

Pirmoji filmavimų diena. Man asmeniškai bene labiausiai jaudinanti akimirka visame kūrybiniame procese. Metai iš metų vien tik mano galvoje egiztavusi idėja pagaliau pradeda įgyti formą. Tyliai atsisėdu ant kėdės studijos kampe, kad kaip reikiant įsisąmoninčiau man prieš akis verdantį veiksmą. Akimirką net sunku patikėti, kad viskas pagaliau sukrito į savo vietas: rėmėjai, kūrėjai, bendraminčiai, veikėjai, partneriai… Kažkoks stebuklas – juk tiek dalykų galėjo nesusiklostyti arba susiklostyti ne taip, ne laiku, ne vietoje… bet visgi susiklostė, ir dabar jau gerus metus nebebus kada taip sau nežemiškai susijaudinus sėdėti kamputyje. Dabar reikės jaudintis dėl daugybės labai žemiškų dalykų. Ar susibendraus nauja komanda? Ar pavyks laiku įgyvendinti visus sumanymus? Ar sumanymų įgyvendinimas neviršys biudžeto? Ar niekas nesusirgs, neemigruos, netrenks durimis? Ar aš nesusirgsiu, nesutriksiu, nepasiduosiu? Bet svarbiausia: ar visa tai, kas pradeda įgauti formą, patiks joms?

Jos – tai pagrindinės šio filmo veikėjos, Aminat, Božena, Alicia, Marisa ir Keisha, be kurių aš niekada nebūčiau atradusi drąsos imtis tokio sudėtingo ir ilgo projekto. Jei ne jų drąsa vieną šaltą žiemos vakarą užlipti ant teatro scenos ir būriui nepažįstamų žmonių atvirai papasakoti apie tai, kaip jos jaučiasi gyvendamos Lietuvoje, nebūčiau turėjusi nei jėgų, nei kantrybės įveikti net dešimtadalio iššūkių, kurie jau pasitaikė vykdant šį projektą. Bet publikos reakcijos, kurias iššaukė šių moterų istorijos, aiškiai parodė, kad niekas taip neįkvepia kaip drąsa būti savimi. Kartais pakanka visai nedaug: taupaus atodūsio prieš prabylant apie mamos žūtį, šypsenos pasakojant apie gėlės oro uosto sutikimo salėje, susižavėjimo šūksnio kalbant apie autobusų tvarkaraščius, ir gyvenimas nebegali būti toks, koks buvo. Jis atsiveria mums neregėtomis gelmėmis, ir mes neriame į jas stačia galva, persmelkti iki šiol nepatirtos tikrovės grožiu.

Klausydamasi Aminat, Boženos, Alicia, Keisha ir Marisos, negaliu nustoti galvojusi apie perlus. Didžiąją savo gyvenimo dalį žinojau tik, kaip atrodo dirbtinai išauginti perlai. Man jie buvo gražūs: glotnūs, balti, nepriekaištingi. Bet vieną dieną užėjau pas draugę į svečius ir ant jos svainės rankos pamačiau tikrų, iš vandenyno dugno ištrauktų perlų vėrinį. Iškart supratau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį ničnieko nežinojau apie perlus. Tikri perlai nėra nei glotnūs, ne balti, nei nepriekaištingi. Jų forma nenusakoma, nes susidariusi dėl skirtingų ir prieštaringų vandenyno gyvenimo veiksnių. Jų spalva nenuspėjama, nes juose kaskart kitaip mirguliuoja šviesa. Jie visi skirtingi, ir į kiekvieną jų galima žiūrėti dienų dienas, nes kiekviename jų sutelpa viso vandenyno grožis.

“Pasaulio virtuvės” veikėjos – tikri natūraliai išaugę perlai, kurių taip paprastai nepamatysi žurnalų višeliuose, paskalų skyreliuose, televizijos ekranuose. Bet kartą žvilgtelėjęs į jų gyvenimus, negalėsi atitraukti akių, nes kiekvienas žodis, kiekvienas gestas pažers naujų formų, spalvų, įspūdžių, kuriuos galėjo suformuoti tik prasmingas, turiningas ir visavertis gyvenimas.

“Kaip nori pavadinti tinklapio skiltį, kurioje pristatysime filmo veikėjas?” – paklausė manęs projekto komunikacijos vadovė. Atsakymas išsiveržė pats savaime: “Herojės”. Kaip dar galėčiau pavadinti žmones, kurių gyvenimas man diena iš dienos nepaliauja kelti susižavėjimo ir jau daugiau nei metus įkvepia būti drąsesne, stipresne, geresne.

Aistė Ptakauskė