LT EN

Rėmėjai

Informacinis partneris

Partneriai

Užsieniečių likimai žiūrovus jaudino, linksmino ir graudino

2015-04-21

Spalio mėnesį kelionę po Lietuvą pradėjęs dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“ , kurio peržiūrose dalyvavo filmo kūrėjai, herojės, vietos imigrantai, tautinių bendrijų atstovai ir vietos bendruomenės, apkeliavo ne tik 15 Lietuvos didžiųjų miestų.

Pačių žiūrovų iniciatyva įvyko dar daugiau negu 200 „Pasaulio virtuvės“ seansų. Savo „Pasaulio virtuvę“ „atidaryti“ panoro 248 žiūrovai. Jie pasinaudojo galimybe užsisakyti filmo DVD ir patiems suorganizuoti peržiūras. Filmas buvo žiūrimas ir aptariamas universitetuose, mokyklose, vaikų darželiuose, taip pat – nevyriausybinėse organizacijose ir tiesiog draugų ar šeimos būryje. Pasak daugelio pedagogų, filmas verčia susimąstyti ne tik apie šalia gyvenančius nepažįstamus užsieniečius, bet ir suteikia galimybę geriau suprasti migranto gyvenimą tiems Lietuvos moksleiviams, kurie patys planuoja baigę mokyklą išvykti gyventi į užsienį, o tokių, anot pedagogų, yra nemažai.

Vilniuje prasidėjusi filmo kelionė tęsėsi ne tik visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet aplankė ir miestus, miestelius bei kaimus nuo Mažeikių iki Šakių, nuo Molėtų iki Gargždų.

Filmo kelionė nusidriekė ir už Lietuvos ribų. Tarptautinė premjera, Islandijos Daugiakultūrinės etninių grupių moterų asociacijos W.O.M.E.N. kvietimu įvykusi Islandijos sostinėje Reikjavike kovo 8-ąją, pažymėjo tarptautinės filmo kelionės startą. Po to „Pasaulio virtuvę“ atidarė lietuvių bendruomenių nariai, studentai, netgi užsieniečiai, gyvenantys JAV, Slovėnijoje, Italijoje, Maltoje ir net tolimajame Tailande.

Filmas DVD formatu ir toliau bus prieinamas mokyklų ir viešosiose bibliotekose. O čia galima parsisiųsti edukacinių užsiėmimų, kuriuos galima pravesti po filmo peržiūros, aprašymus.

Žiūrovai: tolerancijos srityje dar turime daug ką nuveikti

„Mokytojai, mokyklos darbuotojai, mokiniai ir jų tėveliai jaukioje mokyklos informacinio centro aplinkoje gerdami arbatą diskutavo apie pagrindinių veikėjų likimus, – apie filmo „Pasaulio virtuvė“ peržiūrą Kauno šv. Pranciškaus mokykloje pasakojo mokytoja Eglė Strašinskaitė. – Suaugusiuosius ypač sujaudino čečėnės likimas. Mokinius pralinksmino lietuvių kilmės urugvajietės pasakojimas apie perdėtą lietuvių vaišingumą. Klausydamiesi filmo herojų pasakojimų mes galėjome jų akimis pažvelgti į savo tautos kultūros savitumą. Supratome, jog turime dar daug ką nuveikti tolerancijos srityje.“

„Kadangi filmo pavadinimas „Pasaulio virtuvė“, todėl mokiniai žodį „virtuvė“ interpretavo tiesiogiai ir, kad būtų smagiau, atsinešė savo mėgstamo maisto, – apie filmo peržiūrą su Vilniaus Trakų Vokės gimnazijos šeštokais pasakojo anglų kalbos mokytoja Kristina Čiapienė. – Pirmiausiai mokiniams buvo išdalinti klausimai, į kuriuos jie turėjo atsakyti žiūrėdami filmą. Po filmo mokiniai buvo sugrupuoti į grupeles ir turėjo palyginti savo atsakymus su klasės draugais. Galiausiai reikėjo mokytojai pateikti vieną galutinį variantą – taip įvyko viktorina. Nors mokiniai sėdėjo penktadienį, po pamokų, tačiau visi labai aktyviai dalyvavo.“

Šakių rajono Sintautų pagrindinėje mokykloje filmą žiūrėjo 8-10 klasių mokiniai ir jų mokytojai. Įspūdžiais dalijosi mokytoja Daiva Piečaitytė: „Šis filmas privertė visus pamąstyti pirmiausiai apie savo vertybes, apie požiūrį į save ir į pasaulį. Po peržiūros, aptariant įspūdžius, viena mergina net nusistebėjo ir pasakė: „Nesuprantu, kaip Lietuva gali būti svajonių šalis…“, kiti suprato, kad visi imigrantai jaučia tėvynės, savo artimųjų ilgesį. Lygiai taip pat jaučiasi ir lietuviai, išvažiavę į svečias šalis gyventi ir dirbti. Šis filmas dar aiškiau leido suvokti, kad mes visi esam skirtingi, bet gyvename po tuo pačiu dangumi, kvėpuojam tuo pačiu oru, šildomės saulės spinduliuose ir prausiamės lietuje, todėl norim būti atidesni, kantresni ir pakantesni visiems šalia esantiems. Ir visai nesvarbu, kokios būtume tautybės, tikėjimo ar rasės. Ačiū kūrėjams ir organizatoriams už suteiktą galimybę žiūrėti, diskutuoti, dalintis.“

Filmas leido geriau suprasti ir lietuvių emigrantų dalią

Į Šiaulių rajono Šilėnų mokykloje vykusį „Pasaulio virtuvės“ seansą, anot jo organizatorės mokytojos Sigitos Zavadzkienės, susirinko nemažas būrys mokinių, pedagogų ir bendruomenės atstovų. „Po keleto filmo minučių atsirado susidomėjimas, prasidėjo įvairūs komentarai, kilo daug klausimų. Stabdėme filmą ir iš karto bandėme diskutuoti. Tiek vaikai, tiek suaugusieji puikiai įsitraukė į diskusiją ir bandė įsivaizduoti, kaip jie elgtųsi tokiose situacijose, – įspūdžiais apie peržiūrą dalijosi S. Zavadzkienė. – Pabaigoje bandėme įsivaizduoti, kas būtų, jei mes patys būtume tie atvykę į kitą šalį. Dauguma sakė, kad skubėtų atgal į savo šalį, kartu išsitemptų ir mylimuosius. Tačiau peno diskusijoms ir po filmo liko nemažai. Dauguma išėjo aptarinėdami filmą, rado savo aplinkoje įvairių panašių situacijų, bandė jas taip pat pritaikyti šiam filmui. Manome, kad tai labai gera edukacinė priemonė ir Lietuvos mokiniams, kurie ruošiasi palikti savo šalį.“

Mintimis po filmo peržiūros pasidalino ir Mažeikių Senamiesčio pagrindinės mokyklos mokytoja Irena Stancikienė. „Dažnai ieškome svajonių šalies kitur. Mokinius nustebino, kad Alicia, būdama amerikietė, puikiai save realizuoja Lietuvoje. Sukrėtė Aminat teiginys, kad ištekėjus už kitataučio lieki viena – tavęs išsižada artimieji, nusigręžia visa čečėnų tauta. Septintokai diskutavo, aptarė veikėjų pasirinkimus ir nusprendė, kad tikrosios vertybės – šeima, tolerancija, pakantumas, pagarba, svetingumas – yra svarbios visiems. Nusprendėme būti atlaidesni kitiems, ypač kitataučiams.“

Filmą žiūrėjusius „Jaunimo linijos“ savanorius, anot Aldonos Martinonytės, glumino kitataučių situacija, likimo išbandymai, bet kartu stebino ir žavėjo filmo herojų ryžtas. „Stebino ir tai, kad kažkam Lietuva gali būti svajonių šalis, – prisipažino A. Martinonytė, dėkodama už galimybę pamatyti filmą. – Ačiū už galimybę pažinti tikrus, neišgalvotus kitų žmonių gyvenimus ir pamąstyti apie tai, ką kiekvienas mes turime.“

Savo namuose Vilniuje filmo peržiūrą organizavusi Končių šeima svarstė, kas verčia kitos tautos žmones jaustis svetimais mūsų šalyje. „Tai mūsų abejingumas, nesidomėjimas kitos tautos žmonių gyvenimu, nenoras ištiesti jiems pagalbos ranką. O juk jų vietoje gali atsidurti ir mūsų artimieji, išvykę mokytis ar dirbti į kitas šalis, – sakė Jūratė Končiuvienė. – Manome, kad šia tema reikia pokalbių mokymo įstaigose. Naudingi būtų susitikimai su studentais, atvykusiais studijuoti į mūsų šalį. Tai padėtų jiems spręsti savo problemas, o mes ištiestume pagalbos ranką tiems, kam jos reikia. Juk taip ir pasielgė M. Romerio universiteto studentai užsieniečiai, aktyviai dalyvavę kraujo donorystės akcijoje: jie padovanojo kraujo mūsų tautiečiams. Juk visi esame tokie pat žmonės.“

Kauniečių Vainių šeimai filmas atvėrė akis, jog užsieniečiams, ypač – moterims, Lietuvoje tikrai nėra lengva. „Herojų ateities planai tikrai įspūdingi, tačiau sunkiai įsivaizdavome, kad juos jos galės įgyvendinti. Pavyzdžiui, Marisos ateities planai susiję su vaikų išsilavinimu Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet kad visi vaikai savo gyvenimo ir planų neįsivaizduoja Lietuvoje. Lietuvoje nemažai gyvena romų, tačiau išankstiniai lietuvių nusistatymai jų atžvilgiu tik apsunkina gyvenimą ir integraciją į lietuviškąją kultūrą, – sakė Edita Vainienė. – Labai patiko atlikti užduotis, kai patys savo kailiu galėjome patirti imigranto dalią. Kaip viskas sudėtinga ir kiek daug biurokratinių dalykų, o kur dar socialiniai reikalai…“