LT EN
Get Adobe Flash player

Rėmėjai

eea grants

Red Squad Agency

Informacinis partneris

15min.lt

Partneriai

womeniniceland

LRT

bfs-logo-small

Italas Fabio: cepelinai atrodė riebiausias patiekalas Žemėje, kol neparagavau jų keptų

2014-10-30

Pas žmoną į Lietuvą atvykęs ir Vilniaus universiteto Rytų studijų centre įsidarbinęs italas Fabio Belafatti išmoko atsiverti kitai kultūrai ir, nors itališką virtuvę laiko geriausia pasaulyje, mielai kerta kitų šalių patiekalus. Jis priėmė net keptų cepelinų iššūkį, nors jau virtieji atrodė esantis riebiausias patiekalas iš visų. Užsienietį nustebino ir lietuvių paprotys rengti pietus po laidotuvių, nors tuomet, atrodo, reikėtų liūdėti, o ne valgyti.

Kaip atsidūrei Lietuvoje?

Paprasčiausias atsakymas į šį klausimą yra toks: atvykau, kad būčiau arčiau žmonos. Mes susitikome prieš penkerius metus Rygoje ir trejus iš jų gyvenome atskirai, skirtingose valstybėse ir net skirtinguose žemynuose. Kai kurie žmonės keliauja traukiniais ar autobusais, kad pamatytų mylimuosius. Mums ištisus trejus metus teko naudotis pigių oro linijų paslaugomis ir sudarinėti pašėlusius tvarkaraščius, kad keletą valandų galėtume praleisti drauge.

Po kurio laiko nusprendėme, kad turime būti arčiau vienas kito. Lietuva buvo akivaizdus pasirinkimas, nes šiuo metu rasti darbą Italijoje gana sudėtinga, o, būdama užsienietė, mano žmona beveik neabejotinai būtų bedarbė.

Be to, buvau gyvenęs Latvijoje ir kai ką žinojau apie Baltijos šalių kultūrą, kurią labai mėgstu, taigi tai buvo natūralus žingsnis. Tiesa, kuo ilgiau čia gyvenu, tuo daugiau įdomių dalykų atrandu. Taigi, jei kas nors paklaustų, kodėl lieku Lietuvoje, atsakymas būtų ne vien meilė žmonai, bet ir meilė šaliai.

Vienas geras ir vienas ne toks geras pastebėjimas apie Lietuvą.

Šioje šalyje mėgstu daugelį dalykų, tad sunku išskirti vieną būdingą pavyzdį. Juoba kad sunku šaliai ar jos gyventojams priskirti vieną teigiamą ar neigiamą bruožą.

Ką tikrai mėgstu, jei kalbėtume apie šalį ir žmones, – kaip dauguma jaunų, išsilavinusių žmonių nori visapusiškai mėgautis naujai atrastu europietiškumu su pasididžiavimu, kokio nepamatysi niekur kitur Europoje, keliauja, kiek tik gali, siekdami pamatyti naujas vietas ir atverti naujus horizontus.

Man patinka, kad lietuviai didžiuojasi būdami Europos dalimi ir nesutinka būti laikomi kitų europiečių naujokais ar antros klasės piliečiais. Mes „senojoje Europoje“ esame prikūrę neigiamų stereotipų apie rytų europiečius, todėl gera matyti, kad tie jauni žmonės nesuka dėl to galvos ir juda pirmyn su pasididžiavimu, stengdamiesi kovoti su stereotipais ir klaidingais įsitikinimais. Tai teikia man vilties, galvojant apie ateitį ir vaidmenį, kuris šiai šaliai teks rytojaus pasaulyje. Čia yra tiek talentų, kad jūs priekyje turite didelių galimybių.

Man taip pat patinka faktas, kad dauguma jaunimo domisi tuo, ką galvoja užsieniečiai, kokią mes matome Lietuvą ir noriai priima kontruktyvią kritiką.

Kalbant apie negatyvius dalykus, gana sunku neužkliūti už stereotipų. Aš iš tiesų nemėgstu kitos minėto reikalo pusės: tarp jaunų, išsilavinusių, atvirų ir talentingų žmonių šioje šalyje yra daug stebėtinai netolerantiškų žmonių. Galbūt neturiu teisės skųstis, nes esu kilęs iš Italijos regiono, kuris galėtų būti pavadintas pasaulio netolerancijos čempionu. Bet mane visuomet šokiruoja, kai girdžiu žmones čia skundžiantis juodaodžiais ar musulmonais, tarytum į šalį būtų įsiveržusios kraujo ištroškusių nelegalių imigrantų ordos. Vienus labiausiai rasistinių komentarų girdėjau iš žmonių, kurie galbūt nėra sutikę nė vieno užsieniečio. Tai mane stipriai baugina dėl ateities, nes šalis anksčiau ar vėliau neišvengiamai turės atsiverti išorei ir susidurti su įvairove.

Aš tikrai norėčiau matyti Lietuvą viena tolerantiškiausių šalių Europoje, besididžiuojančių savo įvairove – kaip buvo Viduramžiais, bet bijau tų rasistinių tendencijų, matomų įvairiose visuomenės grupėse. Kas tikrai liūdina, yra faktas, kad tai kyla iš daug migravusių (ir tebemigruojančių) žmonių.

Kuo labiausiai skiriasi lietuviai nuo Tavo tėvynainių?

Skirtumas yra akivaizdus: paimkite 50 lietuvių ir 5 italus – šie sukels daugiau triukšmo nei 50 lietuvių! Mano tautiečiai paprastai yra atsipalaidavę, neįtikėtinai plepūs ir noriai kalbantys su kiekvienu apie bet ką. Lietuviai yra kur kas uždaresni, ne tokie kalbūs ir yra linkę skųstis. Užsieniečiams jie gali pasirodyti kuklūs ar net depresuoti, bet, manau, tai tėra drovumo kitų atžvilgiu reikalas.

Tik nesupraskite manęs klaidingai: tiesą sakant, galvoju, kad visa tai yra teigiami dalykai. Lietuviai gali atrodyti sunkiai prieinami žmonės, kurių prielankumą sunku pelnyti, bet gali būti tikrasi – kai tai pavyks, būsi radęs nuoširdų draugą.

Italai atrodo draugiški kiekvienam, bet jie taip pat linkę greitai viską pamiršti. Jiems esi svarbus, kol vyksta pokalbis, po to viskas baigta. Man atrodo, žmonės čia kur kas nuoširdesni ir vertesni pasitikėjimo. Mėgstu ir tai, kad jie daug skundžiasi: kartais tai erzina, bet be bumbėjimo niekas nesikeistų.

Ko pasimokei iš lietuvių?

Lietuva ir lietuviai išmokė mane, kaip svarbu suprasti kitų žmonių patirtis ir skirtybes. Yra tiek daug skirtumų tarp to, kaip į tam tikrus dalykus žiūrime mes Vakarų Europoje ir kaip čionykščiai žmonės supranta savo istoriją, tapatybę ir ateitį. Gyvendamas čia išmokau, kad dalykai, geri vienoje vietoje, gali būti labai blogi kitur ir visuomet reikia gerbti kitų jausmus, net jei jie atrodo keisti. Tai nereiškia, kad negalima išreikšti savo nuomonės ar būtina aklai priimti vietos žmonių elgesį, tačiau būtina bent pasistengti suprasti skirtingą mąstymą.

Manau – bent viliuosi! – kad tai apsaugo mane nuo tos įžeidžiančios „užsieniečio arogancijos“, kuri būdinga daugeliui vakariečių, gyvenančių ne Vakarų Europoje ir vietos žmones reginčių kaip būrį atsilikėlių. Daug užsieniečių apima pranašumo jausmas, kylantis iš nenoro mokytis iš tų, kurie yra skirtingi.

Mėgstamiausia vieta Lietuvoje? 

Neapsisprendžiu tarp Aukštaitijos ežerų, Vilniaus centro ir Antakalnio kapinių, kur gali pamatyti tiek daug istorijos vienoje vietoje – tai netelpa galvoje.

Linksmiausias (arba keisčiausias) nutikimas Lietuvoje.

Spėju, kad ir linksmiausi, ir keisčiausi momentai susiję su maistu. Juokingiausias (o gal kvailiausias) buvo tuomet, kai sužinojau apie „keptus cepelinus“. Jau iki tol galvojau, kad cepelinai yra vienas riebiausių patiekalų Žemėje, bet tuomet radau, kad yra dar riebesnė jų versija, ir pabandžiau. Rezultatas: vos nepaspringau riebiu maistu, kuomet aplink sustoję kolegos lažinosi, kiek suvalgysiu. Didžiuodamasis sukirtau viską ir likusią dienos dalį praleidau darbe snūduriuodamas – virškinau. O žmonės aplinkui spėliojo, ar tik nebūsiu pavartojęs narkotikų, kad jaučiuosi lyg zombis.

Keisčiausiai kol kas jaučiausi per laidotuves Vilniuje, kai buvau pakviestas pietų… Italijoje per laidotuves to nedarome: gal kartais, jei giminaičiai atvyksta iš kito miesto, pasiūlai jiems šiek tiek maisto, bet pietų nerengiame. Jei būtų kitaip, žmonės greičiausiai jaustųsi negalintys valgyti – kad parodytų, jog kenčia. Laidotuvės yra toks socialiai sukontruotas momentas, per kurį dažnai kančios rodoma daugiau nei jos iš tiesų yra. Man padarė įspūdį, kaip čia viskas skirtinga, kad žmonės per laidotuves elgiasi kur kas nuoširdžiau, leisdami kasdieniams dalykams įsiskverbti į liūdną įvykį. Bet tai buvo išties keista, nes nenutuokiau, kaip elgtis, ir buvau tikras, kad žmonės iš manęs tikisi kažkokio specifinio, iš anksto apmąstyto veiksmo ar požiūrio. Lengviau atsikvėpiau pamatęs, kad net tais momentais lietuviai pirmenybę teikia nuoširdumui.

Ką virtuvė reiškia Tavo gyvenime? 

Virtuvė greičiausia yra vieta, kur jaučiuosi tikras italas ir tuo mėgaujuosi. Stipriai nesuku galvos dėl nacionalinės tapatybės ir mielai eksperimentuoju bei išbandau naujoves, bet būdamas namie, savo virtuvėje, pasijuntu italu. Mėgstu pasilepinti tais, atrodo, nereikšmingais dalykais, kurie tipiški italų virtuvei. Pavyzdžiui, smulkiai supjaustyti svogūną ir pakepinti jį aliejuje su šlakeliu vandens, kad išeitų geriausias pagrindas pomidorų padažui, kaip mane išmokė tėvas. Arba naudoti itališką alyvuogių aliejų. Arba gaminti pastą vieninteliu įmanomu būdu – žinoma, itališku!

Nemanau, kad jaučiuosi viršesnis už kažką kitą, bet turiu pripažinti: kai kalba pasisuka maisto link. mano šovinizmas nebeturi ribų. Jei priešais matau keptuvę, išties galvoju, kad itališkas gaminimo būdas yra geriausias ir galiu stipriai iki absurdo nusivilti, jei kas nors stengsis sumenkinti mūsų kulinarinius pasiekimus. Tai yra keistas dalykas, nes, gerai pagalvojus, mėgstu kitų šalių maistą ne mažiau už itališką. Galbūt tai tėra būdas išreikšti savo tapatybę, lyg saugus prieglobstis pabūti italu.