Aistė Ptakauskė: "Sunku toleruoti kitus, jei netoleruoji pats savęs"

Dokumentinio filmo “Pasaulio virtuvė” režisierę Aistę Ptakauskę kalbina Vytauto Didžiojo universiteto Marketingo ir komunikacijos tarnybos specialistė Rimgailė Dikšaitė.

RIMGAILĖ: Kodėl filmo herojės būtent moterys? Vyrai nenorėjo filmuotis ar sąmoningai buvo pasirinktos tik moterys?

AISTĖ: Moterys buvo pasirinktos sąmoningai. Visų pirma, Lietuvos viešojoje erdvėje apskritai trūksta istorijų apie socialiai ir profesiškai aktyvias moteris, o apie tokias aktyvias moteris, kurios dar būtų į Lietuvą atvykusios ir iš kitų šalių, apskritai beveik negirdėti. Po “Pasaulio virtuvės” spektaklių žiūrovai negalėjo atsistebėti, kad Lietuvoje yra tokių moterų kaip filmo herojės. Norėjosi, kad šių ir panašių moterų džiaugsmai, iššūkiai ir pasiekimai būtų aiškiai išgirsti. Antra, filmo tikslas – papasakoti apie kasdienius iššūkius, kurie lydi mus visus, kai keičiame gyvenamą vietą. Juk būtent šie iššūkiai, nepaisant šalies, kurioje gyvename, ar iš kurios esame kilę, niekam nesvetimi. Kaip, būnant svetimšaliu, peržengti tą nematomą ribą tarp asmeninės ir viešos erdvės? Kiek reikia ir kiek įmanoma keistis, kad pagaliau tamptum savu? Kadangi, pasakojant apie Lietuvą, skirtis tarp asmeninės ir viešos erdvės moters pasaulyje yra žymiai ryškesnė nei vyro, moterų istorijos aiškiau atskleidžia, kaip lietuvių visuomenė reaguoja į kitaip atrodančius, mąstančius ir besielgiančius žmones. Įdomu tai, kad, nors visos filmo herojės labai skirtingos, atvykusios į Lietuvą jos visos patyrė labai panašius emocinius nuosmukius ir pakilimus. Tad filme jų visų pasakojimai tarsi susipina į vieną universalią pasaulyje migruojančios moters istoriją.

RIMGAILĖ: Ar lengva buvo prieš kamerą „prakalbinti“ filmo herojes?

AISTĖ: Su filmo herojėmis dirbu (o dabar jau – ir draugauju) daugiau nei dvejus metus. Per šį laiką sukūrėme pasitikėjimu, atvirumu ir pagarba pagrįstus santykius. Tad filmuodamosi herojės pirmiausia prieš save matė ne kamerą, o palaikančias, atjaučiančias, suprantančias ir pagarbos kupinas draugės akis už jos. Man buvo nuostabu, kad šios moterys nė karto neišreiškė baimės būti pasmerktomis ar išjuoktomis. Kuriant filmą, jos daugiau baiminosi dėl manęs nei dėl savęs, sakė: “Aiste, ar tu gerai pagalvojai prieš eikvodama laiką ir energiją, kad papasakotum mūsų istorijas? Juk niekam nebus įdomu…” Ši reakcija, manau, labai daug pasako apie tai, kaip užsieniečiai jaučiasi mūsų visuomenėje…

RIMGAILĖ: VDU kartu su kino centru „Romuva“ vykdo kino vakarų seriją „Subtitrai“,  kurios tikslas – iš arčiau pažvelgti į neretai mums pro akis praslystančius, tačiau atidaus ir net akademinio žvilgsnio vertus filmus. Seansuose dalyvauja ir apie filmų idėjas diskutuoja ne tik filmų kūrėjai, bet ir VDU mokslininkai, kurie filmo problematiką bando užčiuopti iš savo nagrinėjamos srities perspektyvos. Kaip manote, ar tokia idėja – ne tik pažiūrėti filmą, bet jį ir intelektualiai „išdiskutuoti“ iš įvairių perspektyvų verta dėmesio?

AISTĖ: Tokia iniciatyva, mano nuomone, ne tik verta dėmesio, bet gyvybiškai reikalinga tiek mūsų visuomenei, tiek kūrėjams. Įdomų brandų meną ir tvirtą brandžią visuomenę išugdo gebėjimas matyti ir suvokti save kuo platesniame kontekste. Lietuvos viešoje erdvėje labai trūksta kultūringų konstruktyvių diskusijų, kurios mums padėtų geriau suprasti tiek pačius save, tiek savo vietą pasaulyje. Labai džiaugiuosi, kad VDU diskusijų kultūrą bando perkelti iš akademinės erdvės į viešąją. Tikiuosi, šios diskusijos bent kažkiek iš Lietuvos viešosios erdvės išstums ten šiuo metu įsigalėjusią rietenų ir patyčių “madą”.

RIMGAILĖ: Ar lietuviai moka priimti kritiką savo atžvilgiu, kurią išsako jų šalyje gyvenantys užsieniečiai?

AISTĖ: Gebėjimas išmintingai priimti kritiką – didelės emocinės brandos požymis. Lietuviai – dar labai nauja tauta, kuri tik žengia pirmuosius žingsnius link savęs suvokimo ir apibrėžimo. Sunku tikėtis, kad šiame etape kritika bus sutikta audringais aplodismentais, bet būtent kritika yra esminis variklis savęs suvokimo kelyje. Jei neišmokstame jos išgirsti ir priimti, taip ir liekame visą gyvenimą trypčioti prie starto linijos.

RIMGAILĖ: Kaip manote, ar lietuviai tolerantiška tauta imigrantams?

AISTĖ: Manau, kad lietuviai – labai nepatikli tauta. Jie su didžiuliu įtarumu žiūri į visus, kurie atrodo, elgiasi ar mąsto kitaip nei dauguma. Toks požiūris visų pirma liudija apie didžiulį nepasitikėjimą savimi. Sunku toleruoti kitus, jei netoleruoji pats savęs. Bet kai išmokstame priimti save pačius tokiais, kokiais esame, priimti kitus pasidaro taip pat žymiai paprasčiau. Su šiuo iššūkiu kiekvienas žmogus dorojasi individualiai. Tad pateikti kokį nors visiems tinkamą apibendrinimą būtų sunku. Man tiesiog norėtųsi, kad visose mūsų visuomenės srityse pastangos puoselėti savo individualumą ir išskirtinumą būtų skatinamos labiau nei pastangos būti “tokiu kaip visi”.

2015 m. gegužės mėn. 25 d.